Trupantis Onuškio dvaras

     Saulės nubučiuotos pakelės pievos  trokšdamos gaivesnio vėjo gūsio alsavo kaitra. Žolės stiebeliai ieškojo išganingojo pavėsio slėpdamiesi vienas po kitu. Tarsi slapstydamasis nuo saulės ir smalsių praeivių akių medžių ir krūmų lapijoje, nedrąsiai   sušmėžavo Onuškio dvaras. 🏰

O gal tiksliau dvaro griuvėsiai. 

  Vos už trijų kilometrų nuo Ilzenbergo dvaro sustojome pievoje, kurios žolynai šiūravo apie kelius.  

Pirmieji šių vietovių šeimininkai – Astikų šeima. Grigalius Astikas už nuopelnus mūšiuose iš  kunigaikščio Aleksandro gavo dalį jo valdų. Čia jau stovėjo nelegaliai ( ech, terminas taikomas net tiems laikams)  Hanuso Galiminaičio pastatytas medinis dvaras ir vadinosi Hanušiškų dvaru. Tačiau už tokį darbą Hanusas buvo nubaustas ir išvarytas Iš LDK. Taip, kad kartu su žeme dvaras perėjo Astikams. Vėliau istorijos vingiai taip suvingiavo, kad dvaro šeimininkais buvo bajorai Duniai, Rajeckiai, Chominskai. Chominskiai pardavė dvarą vienai turtingiausių ir garsiausių bajorų šeimų -  Komarams.  Būtent tada (1830–1840 m.) šioje vietoje Komarai ir pastatė vėlyvojo klasicizmo stiliaus dvarą pagal  Lauryno Cezario Anikinio projektą. Taip pat įrengė ir parką. Po dvaro statytojo T. Komaro mirties dvarą paveldėjo jo sūnus Vladislovas Komaras (1848-1896), po jo mirties – jo žmona Marija ir vaikai. Vedybų keliu dvaras atiteko Krasickiams, o 1922 m., prasidėjus žemės reformai, buvo išdraskytas. Dvaras sudegė per I pasaulinį karą ir nuo to laiko niekas jo neprikėlė naujam gyvenimui. Iš gyveno jis ir II pasaulinį karą. Griuvėsiais virstančiu dvaru buvo susidomėjęs verslininkas iš Olandijos, kurio žmonos šaknys Onuškio krašte, tačiau domėjimasis nevirto kokiu nors apčiuopiamu rezultatu.

   Iš buvusio angliško  parko likę tik seni medžiai - gražiųjų alėjų čia nė kvapo. Išdidžiai spygliuotą galvą kelia dviliemenė Veimaro pušis.

Brendame per žoles iki dvaro. 

Keista, pats pastatas aptvertas palaike geležine tvora (tokia sietka) , kuri nei nuo ko nors apsaugo, nei ką. Ir tik dar labiau darko vaizdą.  O pats gražiausias ir ryškiausias dalykas, ir , aišku, puikios būklės ... 

Aplink patį dvarą žolė dar aukštesnė ir pilna dilgėlių. Nuo dilgėlių įkandimo kiek saugo ankstesnių lankytojų pramintas takutis. Ropščiamės iki pat sienų. Viduje visi dvaro griuvėsiai  apaugę dilgėlėmis.  Nėra didelio noro lįsti tenai plikomis kojomis. Tačiau viena iš mūsų pasiryžta ir neria į gilumą. Pasigirsta aikčiojimai ir susižavėjimo šūksniai. Tik baisu, kad ji kur nors nenusiverstų ar neįkristų, nes surasti jeigu ką, tuose sąžalynuose būtų sudėtinga.   Centrinė rūmų dalis buvo dviejų aukštų, o šoniniai fligeliai vieno. Visi dvaro pastatai buvo išdėstyti pasagos forma. 

Aš tuo tarpu apeinu, tiksliau braunuosi per žolių ir krūmų sąžalynus iki centrinio fasado.

Oi, kokio jo būta gražaus. Net 11 jonėninių kolonų žvelgdavo į parką.  Užvertus galvą tyrinėju šį nenusakomą grožį. 

Be galo tapybiški griuvėsiai. Gali ir tokie likti, juk nebūtina atstatinėti,  tačiau galima būtų užkonservuoti (daug visokių puikiai išlikusių ir pritaikytų lankymui pilių ir rūmų griuvėsių mačiau) , kad negriūtų.

Vėl braunuosi per krūmokšnius atgal į pievą.  Metu paskutinį žvilgsnį, ir palieku dvarą,   tarsi sustingusį  laike....