Vakarienė muziejuje

   Per savo klajones po pasaulį, esame  patekę į įvairias įdomias situacijas ir vietas.    Tačiau dar nebuvome vakarieniavę muziejuje.   Pačioje senamiesčio širdyje – Bokšto gatvėje 9- įsikūręs Kulinarinio paveldo muziejus jau kurį laiką masino jį aplankyti. Tačiau  nelabai patogus  darbo laikas (dirba tik darbo dienomis iki 18 val.) vis atitolindavo apsilankymą.☕ Dabar laiką vėl reiktų tikslintis.

Užtat sulaukus svečių iš Maskvos net nekilo klausimas kur užeisime pavakarieniauti – žinoma į muziejų.    

Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus – pirmasis tokio tipo muziejus Lietuvoje  ir kaimyninėse šalyse.  Tikrai sveikintina idėja. Tačiau, kaip jau darosi pas mus įprasta ir čia vyksta draskymasis. Atrodo lyg ir nebūtų dėl ko. Muziejaus įkūrėjai Kontrauskai patalpas nuomojasi, tiesa pigiai, tačiau prieš čia įkurdami muziejų, prikėlė pastatus naujam gyvenimui. Sutartyje numatyta, kad nuomininkai investuos 2 mln. Lt (580 tūkst. eurų) iki 2018 metų pabaigos. Taip, pastatai atgaivinti, pinigai investuoti, tad galima paieškoti kokių nors kabliukų ir pabandyti juos atimti prieš laiką. Tačiau didžiausias paslėptas kabliukas tame, kad šiame sklype leidžiama atstatyti dar du pastatus. Realiai čia bus pastatyti du apie 800 kv. m nauji pastatai, kurių investicinė vertė gali siekti apie 2,2 mln. eurų. Muziejaus įkūrėjas norėtų juose plėsti muziejų, praplėsti smuklę, bet palankiau gi tokias patalpas savivaldybei panaudoti kitais tikslais.  Taip, kad viskas aišku. Užbėgant už akių pasakysiu, kad kaip tik mums lankantis, kieme sutikome muziejaus įkūrėją ir šiek tiek šnektelėjome.  Dabar jau vyksta teismai tarp jo ir Vilniaus savivaldybės ir jis tikisi, kad viskas baigsis  nuomininko naudai. Pasiskaityti šiek tiek istorijos galima čia: http://www.culinarymuseumvilnius.lt/istorija/

  Jeigu ne atidaryti vartai, tai taip ir prabėgtum, nežinodamas kokių įdomių dalykų čia galima rasti, nes iš gatvės pusės vartai visai neišvaizdūs.  Tačiau tik įėjus, bromoje, lankytojus pasitinka įstiklinta vitrina su eksponatais.

  Tiesą sakant, staliuką dėl visą ko rezervavau iš anksto, nors iš tikrųjų galėjau to ir nedaryti. Na žinoma, staliukas ne pačiame muziejuje, o smuklėje, tačiau ir smuklė neprasta, praktiškai muziejaus tęsinys  - dvi nedidelės patalpos apstatytos senoviniais baldais, lentynose dailūs seni indai. Nežinau ar tų laikų smuklės panašiai atrodė, tačiau sutinku, kad taip galėjo būti.

Vakarieniauti įsitaisėme mūsų keturių kompanija ir dar viena rusų turistų šeima. Meniu nedidelis,  bet mums pasirinkimo užteko.  Kainos nesikandžioja. Kol patiekalai buvo gaminami, aplankėme muziejų (bilietas 3 eur).  Muziejus išsidėstęs per du aukštus. Mums tiesiog pasisekė, nes darbuotoja, atrakinusi muziejaus duris, nemažai papasakojo, atkreipė dėmesį į įdomesnius eksponatus ir atsakė į aibę mūsų klausimų, nors mes neužsakėme jokios ekskursijos.   Muziejus įkurtas 2015 m., nors pamenu, kažkuri dalis Kontrausko surinktos kolekcijos buvo eksponuojama Birštone buvusioje „Karališkoje rezidencijoje“.

 Atvėrus pirmo aukšto duris patekome į patalpą su įspūdinga indauja, šviesiu gobelenu aptrauktais krėslais ir girgždančiomis grindimis. Ne, ne -  iš tikrųjų grindys negirgždėjo, bet  tas girgždesys būtų visai tikęs. 

   Palei sieną ant ištraukiamų sienelių eksponuojama nemažai senovinių tapybos darbų, skirtų būtent maistui ir valgymo kultūrai.

Be galo įdomu panagrinėti senovinius valgiaraščius - tai ką gi valgė seniau? Pats seniausias eksponuojamas valgiaraštis – 100 metų – eksponuojamas antrame muziejaus aukšte.

Pereiname į sekantį kambarį, kurio viduryje baltuoja dailiai paserviruotas stalas. Taip serviruodavo priimant karališkos kilmės asmenis. Visi eksponatai buvo naudojami vakarienių metu Lietuvos Respublikos Prezidentūroje nuo 2005 m. iki 2008 m.  Indai buvo specialiai pagaminti tokiems priėmimams.

Šalia senovinis  aparatas, skirtas 3D paveikslėliams žiūrėti.  Pamenu, į panašų žiūrėjau gūdžiais jaunystės laikais viešėdama Suchumyje.

Ant sienos didžiulis 1822 m.  žemėlapis, kuriame  sužymėtos visos smuklės bei valstybinės įstaigos. Va čia tai įdomumas, tik gaila neturime daug laiko nagrinėti,  nes galima būtų ir pusdienį prie jo prasėdėti.

Paskutiniame kambaryje įvairios skulptūros, laikrodžiai. Aišku, tos skulptūrėlės, tai dulkių rinkyklos ir namie tikrai nenorėčiau tokiomis apsikrauti, bet pažiūrėti gražu.

Kampe stypso vienakojis Satyras. Iš tikrųjų tai likęs vienas iš trijų  šildytuvo elementų- kojų. Ant jų laikėsi šildytuvo indas, kuriame kūrenosi anglys.

Kiek užtrunkame prie mūsų kunigaikščių genealoginio „žemėlapio“.

Aplink pilna labai įdomių eksponatų - pvz. indas braškėms. Turbūt dabar nelabai kas galėtų įsivaizduoti, kad indas skirtas tik vienam konkrečiam produktui ir niekas daugiau į jį nebūdavo dedama.  O paskui dar specialiu šepetėliu nusivalyti visokias nuodrabstas nuo stalo. Tikras išlepimas 😄

  

Baisingai mandras peiliukas sūriui ( taip, tas lenktas su trušakiu gale) , žnyplytės cukrui ir t.t. Ir kokie gražūs- tikri meno kūriniai.

Yra ir tokių, kurie nei maisto valgymui, nei gaminimui netinka, nors kaip čia pasakius. Be akinių nematysi kas lėkštėj padėta, gali ir peilių bakstelt pro šalį lėkštės, kas tuo laiku būtų palaikyta baisiu nemandagumu. Laikrodis irgi  geras daiktas -primins , kad nesusivėlintum prie stalo. Taip, kad visi daiktai čia vienaip ar kitaip susiję.

O jau tos indaujos ir visokios spintos spintutės ( net nežinau jų tikslių pavadinimų), tiesiog norisi nuglostyti.

Laiptais pakylame į antrą aukštą. Pakeliui sustingusiais žvilgsniai mus nulydi V. Kranausko sukurtos skulptūros.

Antrame aukšte i taip pat trys patalpos pilnos įdomiausių eksponatų. Tobulai graži lėkštė su įdubimu taukams nubėgti.  Nepaprastai graži. Pavalgai, pasigroži – du viename.

Labai retas eksponatas - kūdikio buteliukas.  

Visus sužavi serviravimo stalelis - baras. Op, ir paslepi visus gėrius. Paprasta - gaila, kad tokių dabar negamina.   

Smagūs  spalvoti sifonai, žavingi servizai, kavamalės, net klavesinas, bet juo negrojome. 

Spėkit, kas čia per skylėti indeliai.  

Ogi jie skirti  vyrams skustis.

Baisingai simpatingi puodeliai ūsuočiams. Ir dabar tokie praverstų. Tik, kad tų ūsuočių nelabai likę. Nors gal dėl to, kad negamina ir nelikę. Juk nevaikščiosi apkibęs  kokiomis nors gėrimų liekanom.

Indeliai cigaretėms,  na kas galėtų pagalvoti. Ažūrais padabintas puodelis šokoladui.

 O jie nežinot kaip ir ką suvalgyti, tai pasidomėkit, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas.

  

Paskutinė salė, skirta tarybiniam periodui  iššaukia šypsenas.  O kaipgi kitaip, pas kai ką tėvų namuose, o net ir pas pačius gali būti likę panašių eksponatų.

Mūsų draugė net sušunka, kai randa lygiai tokias pačias taureles, kokios yra jos tėvų namuose. O kai kurias knygas aš irgi pamenu – dar vaikystėje sklaidydavau jų puslapius. O su tokiu muilu  vaikystėje prausiausi.   

Grįžtame į smuklę. Ant stalo jau keliauja mūsų užsakyti gėrimai. Spanguolių gira labai gardi.

Maskviečiai užsisakė alaus- jiems patiko. Neužilgo pasirodo ir patiekalai. Užsisakėme kiek per daug, bet alkanos akys visada godžios. Mano bulviniai rageliai su grybais buvo tikrai skanūs. Grybai normalūs, miško, ne kokie tai šampinjonai ir grybų padažo pripilta sočiai. Apsigrybinau kaip reikiant. Kepsniai irgi visiems patiko.  Ir salotų pridėta negailint, o ne kaip kartais būna pamėtėta keli agurko griežinėliai ir koks aštuntadalis pomidoro.

Desertui užsisakiau gilių kavos (nebuvau dar jos ragavus) ir pyrago. Pyragas atkeliavo karštut karštutėlis , keptas tiesiai lėkštėje. Su gilių kava pats tas.

Ar ateičiau dar kartą? Vienareikšmiškai taip.