Karaliaus Mindaugo karūnos beieškant ( II dalis Lenkija)

Pirma pasakojimo dalis čia

Tiesiai į Augustavą nevažiuojame - pagal iš anksto sudėliotą planą dar turime užsukti į vieną vietą. Bevažiuodami sugalvojame stabtelėti Seinuose, nes kai kas iš mūsų kompanijos ten nebuvę (gal ir karūnos pėdsakų rasime). Besipuošiantį naujomis spalvomis bažnyčios bokštą vos atpažįstu - tik pablukusios rausvos spalvos antrasis bokštas patvirtina, kad  čia ta pati bažnyčia. Įdomiai drąsus naujasis spalvinis derinys.↝

 Trumpam užsukame į bažnyčią. Pasirodo karūna čia yra, tik labai aukštai. 

Metam žvilgsnį į A. Baranausko skulptūrą ir riedame link Vygrių. Lenkija eilinį kartą pradžiugina sutvarkytais keliais. Vertėtų mūsų kelininkams nuvažiuoti pasimokyti kaip tiesti kelius.

  Kelią rėmina  išgrįsti grioveliai lietaus nutekėjimui – čia jau vargu ar jaustumeis kaip važiuodamas  upe, taip kaip teko per vieną liūtį  , kažkodėl vadinamą dešimtmečio, važiuoti per Žirmūnus. Daug metų ten gyvenau, bet niekada neteko važiuoti tarsi upės brasta ir kad iš po automobilių ratų vanduo tykštų į šalis tarsi ištisinė siena. Negana to, Žirmūnų- Kareivių sankryža buvo patvinusi taip, kad net troleibusai stovėjo. Gyvenime to nebuvau mačiusi. O per tą mano gyvenimą liūčių teko matyti tikrai visokių. Bet per daug įsijaučiau - juk mes dardame Lenkijos keliais. Iki Vygrių šalimais kelio, perbėgdamas tai į vieną, tai į kitą pusę, keisdamas spalvas, driekiasi platus dviračių takas. Vydamasis mūsų išsakytas mintis, kaip tik prasideda lietus. Bet tolėliau, ten, kur mūsų laukia nakvynė – dangus kur kas šviesesnis.  Kadangi jau pietų metas seniai praėjo, stojame kažkurioje pakelės kavinėje. Toks beveik tikras lietuviškas asortimentas ( kugelis, balandėliai, cepelinai), tik kavinėje kažkodėl baisiai šalta. 

Greitai pavalgome ir lekiame toliau. Vėl išlenda saulutė, o mes artinamės prie Dauspudos  (Dowspuda), buvusių Pacų rūmų. Pacų giminė stipriai dominavo Lietuvoje. Gavus valdyti karaliaus žemių sklypus, Pacų pajamos gerokai viršijo Radvilų ir Sapiegų iš paveldimų valdų gaunamas pajamas.  Pirmasis iš Pacų giminės, tapęs Dauspudos savininku, buvo Steponas Pacas, įgavęs didelį karaliaus pasitikėjimą. Jaučiat? O kur karaliai, ten paprastai ir karūnos. Ir nesvarbu, kad iš gotikinėmis smailėmis badančių debesis rūmų liko tik gandrų bokštas, rūmų portikas ir liepų alėja. Dabar lankytojus pasitinka sutvarkyta kordegarda, kurioje įsikūręs turizmo centras - ten ir užsukame. Čia galima ir apsistoti, ir balius kelti- daug gražių salių. Ir, žinoma, puikuojasi buvusių rūmų maketas.

 Liepų alėja nužingsniuojame iki gandrų bokšto. Bandome paieškoti karūnos rūmų griuvėsiuose, bet staiga vėl prapliumpa lietus, aplink kojas pinasi šlapia žolė. Nelabai malonu, tad slepiamės po portiku. 

Tiek to, gal vis tik seniai čia jau viskas surasta. Važiuosime į Augustavą, kuris jau praktiškai ranka pasiekiamas.

 Augustave apsistojame pačiame miestelio gale, pas pani Joaną. Didelis, kaip  dažniausiai įprasta Lenkijoje, namas, kuriame gyvena šeimininkai ir tuo pačiu įrengti kambariai turistams. Mes gauname visą trečią aukštą. Tik įėjus holas su virtuvės kampu, trys kambariai ir vonia. Jeigu kituose kambariuose gyventų svetimi žmonės, gal nelabai smagu būtų naudotis bendra virtuve ir vonios kambariu. Bet dabar viskas gerai. Dar turime  įėjimą ir į palėpę.  
 Greitai įsikuriame ir išeiname pasivaikščioti per miškelį iki ežero.  Vakarop oras visai išsigiedrija. 

Skaudžiai akina ežero vilnyse šokinėjantys saulės zuikučiai. Palei ežerą daugybė vietų, kur gali išsinuomoti įvairiausias vandens plaukiojimo priemones. Vieną iš jų saugo ir gauruotas sargybinis. Bet ne koks iš jo sargas- taip ir rūpi, kaip pažaisti su atvykėliais. 

 Pasukame į vieną pusę palei ežerą.  Bandysime paieškoti karūnos miške, jeigu net rūmų griuvėsiuose neradome.  Kažkas matomai jau bandė tai daryti prieš mus. Pakankamai giliai išrausta.

 Ir negalvokit kitaip, karūną randame. Savo kuprinėje. Bet... skardinė karūna juk negali būti tikra, nors ir gražiai atrodo. 

Pasukame į kitą pusę. Prieiname poilsinę- čia galima įsikurti nedidukuose nameliuose. 

Visai šalia jachtų prieplauka. Įsitaisome ant suoliukų pasigėrėti vakarinio ežero panorama ir sutūpusiomis poilsio jachtomis.

 Tik pabudus ryte pasigirsta gandrų kleketavimas. Šiandien niekur ypatingai skubėti nereikia, todėl ramiai papusryčiaujame ir iškulniuojame pasivaikščioti į Augustavą. Iki centro toks nemenkas gabaliukas, užtat gyvename labai ramioje vietoje. 
Miestelyje gyvenimas virte verda. Pirmyn atgal zuja žmonės, daug jaunų šeimų su mažais vaikais vežimėliuose, kažkas ilsisi parke ant suoliukų, kažkas varsto parduotuvėlių duris. Nors nieko tokio ypatingo Augustave atrodo ir nėra, bet jis palieka jaukaus miestelio įspūdį. Nupėdiname iki centrinės miesto aikštės su burbuliuojančiu fontanu.

 
O čia, prašom jums, karūna. Bet kažkodėl ant paukščio. Nežinau ar tinkama.

 Pasimalame po centrą, nusiperkame ledų, apžiūrime sendaikčių turgelį. Ir ką gi mes ten randame? Čia tai atradimas.  Užsispyrusios princesės karūna. 

Aplankome Švč. Jėzaus Širdies baziliką, kol dar neprasidėjo pamaldos. 1944 m. ji buvo sugriauta ir po kelių metų atstatyta. Viduje nuostabiai spalvingi vitražai.

Neskubėdami patraukiame iki uosto. Po pietų mūsų laukia pasiplaukiojimas laivu. Laivą mūsų reisui užsakiau iš anksto. Čia tų laivų gyva galybė. Galima be išankstinio užsakymo plaukti dideliu, daug žmonių talpinančiu laivu.  Tačiau jie plaukia berods apie 1,5  valandos, nors yra įvairios trukmės reisų.  Ieškodama informacijos apie laivus, radau įdomų pasiūlymą - plaukimą vikingų laivu.

Reisai irgi įvairios trukmės. Parašiau jiems norėdama rezervuoti, tačiau jie man atrašė, kad rezervacijas priima tik telefonu ir tik prieš porą dienų iki plaukimo. Paties ilgiausio 6  valandų reiso nėra, nes vykdomi vieno šliuzo remonto darbai.  Galvojau paskambinsiu, užsakysiu keturių valandų plaukimą, tačiau radau dar ir kitokį variantą. Simpatiški, komfortabilūs katamaranai. Ten ir dengtas su normaliais stiklais denis, jeigu būtų šalta ir lytų lietus.

 Parašiau ir jiems. Ir čia tas pats atsakymas- prieš porą dienų paskambinkite. Taip ir padariau, nors iš vakaro parašiau dar papildomai ir laišką. Maloniai atsiliepusi Barbara paaiškino, kad kažkodėl negali prisiloginti prie kompiuterio, bet užsakymą priėmė ir pažadėjo perskambinti. Po pusvalandžio perskambino, patvirtino, kad viskas tvarkoje, o kiek vėliau atsiuntė patvirtinimo laišką ir nuorodas, kur pirkti bilietus. Tad pirmiausia nueiname iki kasų. Keturių valandų plaukimas kainuoja 60 zlotų.  Laiko iki mūsų reiso turime, laikas papietauti.  Ir ką gi valgysime ežerų krašte? Žinoma žuvį. Šito gėrio pas lenkus kiek tik nori.  

  Prieiname savo laivelį. Mus džiugiai pasitinka kapitono padėjėja - lietuvė, gimusi Augustave. Ji labai patenkinta savo darbu, sako nori išsilaikyti kapitono egzaminą. 

Sulipame per trapą ir pasirodo, visas tas keturias valandas laive mes būsime vieni. Buožės, ne kitaip. Įsitaisome viršutiniame atvirame denyje ir vėjui taršant plaukus pasileidžiame į kelionę po vandenų kraštą. Pasibaigus vienam ežerui, įplaukiame į kitą. Aplink zuja įvairiausio kalibro laiveliai.

 Vandeninis gyvenimas tiesiog verda.  Jei atvirai, tai gaila, kad pas mus visiškai neišnaudojami upių ir ežerų resursai tokioms pramogoms.

Pakrantėse įrengtos poilsio aikštelės.

  Šitaip plaukioti begalinis gėris. Akys geria pakrančių vaizdus, maloniai šildo saulė, nosį kutena kavos aromatas.  Kava ir sausainukai – kiek čia reikia iki pilnos laimės. 
 Pagaliau ir šliuzas. Iki šiol atidaromas rankomis. Ir ne bet kaip, o tokiomis ilgomis kartimis (tokio dar neteko matyti).

  
Ir staiga naujiena. Pasirodo, laivas tuoj prisišvartuos, o mes galėsime išlipti ir pasivaikščioti. Ir ne bet kur, o pusiasalyje prie   Studzienicza ( Studzieničnos Dievo Motinos sanktuariumas) -  piligrimų koplyčios ir bažnyčios.

Bet tai kaip pasisekė. Šią vietą planavome nuvažiuoti apžiūrėti sekančią dieną. Puiku, ryt turėsime laiko pasivaikščioti po parduotuves. Sakykit ką tik norit, bet tokia proga kaip parduotuvės, Lenkijoje reikia pasinaudoti.
   Pasakojama, kad pusiasalyje pagonybės laikais buvo pagonių šventovė, kurioje buvo garbinami ąžuolai, o XVIII a.  viename iš medžių apsireiškė Dievo Motinos atvaizdas. Kiek vėliau  pusiasalyje apsigyveno atsiskyrėlis Wincent Murawski, kuris pastatė koplytėlę.   Joje yra saugomas Studzeničos Dievo Motinos paveikslas.  Visai šalia  šulinys su stebuklingu vandeniu.

Šią vietą buvo pamėgęs popiežius Jonas Paulius II. Ant ežero kranto, prie pat vandens stovi paminklas Jonui Pauliui II ant kurio postamento yra užrašyti žodžiai:  „Čia aš buvau daug kartų, bet kaip popiežius vienintelį ir paskutinį kartą“. Būdamas popiežiumi jis čia apsilankė 1999 m. birželį.

Kiek tolėliau medinė bažnyčia.

  Sulipame į laivą ir staiga prašom- karūna. Net vandenyje, pasirodo, galimi tokie radiniai. 

Išplaukiame pro simboliškus vartus tolyn.

Prasideda kanalai. Žalios medžių kasos siekia vandenį.

Priplaukiame remontuojamą šliuzą. Ir vėl išleidžia pasivaikščioti.

Šioje vietoje apsisuka visi laivai. 

Net nuotaikinga kepurėle pasirėdęs baidarininkas.

 Ei, mus seka!!!!!

Vėl kanalai, šliuzas, ežerai ir vėjas plaukuose. 

Sugrįžę į uostą, namo neskubame. Pasivaikštome krantine. Šalia ežero gražus sanatorijos pastatas,

viešbutis, kuriame iš pradžių ketinau užsakyti nakvynės vietas. Gal ir gerai, kad neužsakiau- norėjome ramios vietos, o ten vargu ar tą ramybę būtumėm radę. 
Krantinė puiki, ilga- net nenueiname iki pat galo. Susėdame ant saulės prišildytų plytelių prie pat vandens. Į poilsio vietą sugrįžta vandens patruliai. Kad galėtų įplaukti į savo uostelį, trumpam sustabdo eismą krantinę, pasukdami tiltelį.

 Trauksime link namų. Bet mieste važiuoja automobiliai su vėliavomis, vandens transportu - matomai ryt bus kažkokios varžybos. 

  
Išaušta paskutinė diena Augustave. Papusryčiaujame ir vykstame į centrą, trumpai prasibėgti per parduotuves ir suvalgyti ledų. Jau grįžus po kelių dienų radau straipsnį apie naujieną Palangoje, prie kurios driekėsi eilės – ledai storame burbuliniame vaflyje. Kaina – 3 – 4 eurai. Delfi rašė (vienas juokas- ekspertai), kad tokie ledai kitose šalyse kainuoja iki 9  eurų. Nežinau kokiose šalyse jie jų ieškojo, bet Lenkijoje tokie ledai kainuoja 7 zlotus. 
  Pasilakstę susirenkame prie automobilio ir dar tikrai neskubame namo. Važiuojame iki Płociczno Tartak. Mūsų laukia visai vaikiška pramoga- važiuosime siauruku. Tačiau pagalvojame, kad reikia papietauti, juk namo grįšime visai vėlai. Pakeliui pamatę nuorodą „kepta žuvis“, pasukame link ežero. Ant polių įrengta nemaža kavinė, šalia mikro pliažiukas.  Užsisakai maistą, kurio užsakymą mergaitės perduoda per raciją. Tenka luktelėti, nes maistą gamina kitoje vietoje. Tiesa, patiekia vienkartiniuose induose-konteineriuose, bet taip dar geriau, nes žuvies porcijos didelės- neįveikiame, tad pasiimame namo. 

 Teritorija, iš kurios išvyksta siaurukas, gražiai sutvarkyta. Kavinė, motelis – viskas yra.

 Oras subiūra, pradeda lašnoti, bet mes jau  vagonėlyje.

Pajudame. Dardaradar, tutūūūūū- . Garvežiukas tikrai ūbauja.

Važiavimas trunka gerų porą valandų. Pakeliui keli sustojimai.

Geru oru visai smagu pasivaikščioti, bet prie Vygrių ežero, net ir lynojant, beveik visi nuskuba prie ežero.

Sustojime šalia Vygrių ežero galima paskanauti ir nusipirkti medaus, bei kitokių gėrybių.

Pagaliau ir mus patikrina konduktorius.

Paskutinis sutojimas ilgiausias - geras pusvalandis. Nuo ten grįšime atgal. Bet dabar visi nuskuba iki kavinukių . Ech, būtumėm žinoję, nebūtumėm pietavę. Juk daug įdomiau papietauti tokioje vietoje, kur valgiai verdami ir kepami lauko virtuvėje. Tad pasitenkiname bent desertu- sklindžiais su vaisiais.

Aišku, kavinė aptarnauja tik siauruko keleivius- net jos darbo laikas toks, kokie yra ir traukinuko sustojimai.  O dabar atgal. Lietaus merkiamose pievose stypinėja gervės, straksi zuikučiai.

Dar vienas sustojimas ir po kiek laiko pardundame atgal.  Aišku, karūnos neradome, ką čia surasi laukuose, pievose ir miškeliuose. 

  Sulipame į automobilį ir sukame link namų. Kuo arčiau Lietuvos, tuo labiau įsismarkauja lietus. Tačiau pravažiavus Valkininkus, pradeda rimti. Mini atostogos pavyko. Ar radome karūną? Karūnų iš tikrųjų suradome nemažai, tačiau ar tarp jų buvo tikroji, palieku spręsti jums....