Arūnos kelionės ir rankdarbiai: Elzaso sūriai ir Švarcvaldo vyšnių pyragas (I dalis)

Iš vaikystės atsimenu „Aerofloto“ lėktuvuose dalinamus saldainukus. Tokius nedidukus, saldžiarūgščio skonio. Ach, kokie skanūs jie buvo - net dabar juntu jų skonį. Tariu- Elzasas- ir kažkodėl pajuntu lygiai tokį patį skonį. Šio skonio pavilioti ir nusprendėme nulėkti per atostogas iki Elzaso. Tiesą sakant ne tik pavadinimas viliojo. Jau seniai interneto platybėse matyti populiarių miestelių Eguishem, Riquewir, Colmar vaizdai žadino kelti sparnus į tą pusę.⛅

Pasirodo, ten tų miestelių gyva galybė, ne tik tie 4 ar 5 populiariausi, kur turistus veža autobusais. Užbėgant į priekį galiu pasakyti, kad tie „nepopuliarieji“ niekuo nenusileidžia savo grožiu. Kaip tik, radome tokių perliukų, kad net nesinorėjo išvažiuoti. Tačiau Elzasas ne tik miesteliais garsus. Bet gal apie viską iš eilės.
Pirmiausia reikėjo nuspręsti kur gyvensime. Dilema iškilo todėl, kad visai šalia Elzaso driekiasi Vokietijos Juodasis miškas (Schwarzwald). Vien po miestelius vaikščioti nuobodoka, todėl dienas norėjosi paįvairinti ir gamtos objektais. O Juodajame miške gamtos grožybės plyti tiesiog kas keli kilometrai. Mano akimis miškas lietuvių mažai lankytas, nes informacijos lietuviškai praktiškai ir nėra ( ačiū mano draugei iš Vokietijos, kuri aprašė savo įspūdžius iš ten). Tiesa sakant, vėlgi užbėgant į priekį, tiek Elzase, tiek Švarcvalde, automobilių su lietuviškais numeriais per visą laiką taip ir nematėme. Žinau tik, kad per populiarius miestelius tuo metu pravažiavo vienas lietuvių nedidelis autobusiukas. Ten važiavo viena mano pažįstama su kompanija. Planavome susitikti, bet jie tepabuvo pusantros dienos ir išrūko toliau. Mums norėjosi pabūti tiek Švarcvalde, tiek Elzase, todėl nakvynės vietos ieškojau ir ten, ir ten-kuo arčiau sienos, kad būtų kuo paprastesnis susisiekimas. Vėlgi pasinaudojau puslapio https://www.traum-ferienwohnungen.de teikiamais pasiūlymais, nors ieškant nakvynės išnagrinėjau nemažai ir kitų puslapių - tiek vokiečių, tiek prancūzų. Važiuoti planavome penkiese, tad reikėjo ir atitinkamo dydžio buto. Atsakymų gavome nemažai, tačiau netiko tai tas, tai anas, kol liko du variantai- vienas Prancūzijoje, kitas Vokietijoje. Abu panašaus dydžio ir kaina panaši - galvosūkis. Pasirinkimą nulėmė rožėmis apželdintas kiemelis ir terasa Vokietijoje.
Nakvynė užsakyta, maršrutas maksimum sudėliotas. Aišku, kaip visada, to maksimum ir nespaudėme. Turėti alternatyvas visada gerai, nes ir kelionės metu kai ką pasikoregavome.
Planavome iš karto lėkti į Švarcvaldą, o grįžtant, kaip jau mums įprasta, aplankyti draugus Austrijoje ir Bavarijoje. Tačiau likus gerai savaitei iki kelionės pradžios, paskambino draugė iš Austrijos ir paprašė, kad jei galėtumėme, užsuktumėme pas ją prieš važiavimą į Švarcvaldą. Tiesiog labai netikėtai apsivertė ir jos pačios planai. Teko išvažiuoti keliems mėnesiams į Kanadą. Ir tai jos amžiuje!!! Aišku, ratukai galvoje iš karto pradėjo suktis, nes reikia keisti nakvynės vietą važiuojant į priekį, o ir Austrijoje užsakytos vietos pensione draugams, kurių datą, jei įmanoma, reikės perstumti. O laiko tai visai nedaug iki kelionės pradžios. Viskas baigėsi gerai – pirmai nakčiai gavome vietas Čekijoje (lenkus informavome, kad neatvyksime, į ką jie atsakė, kad jokių problemų). Austrijoje datas irgi perkėlė be jokių problemų. Beliko pralaukti likusias keliolika dienų ir į kelią.

1 diena

Kaip kiekvienais metais, išvykome labai anksti – galėtų Lenkija būti ir mažesnė.))) Papusryčiavome gražiai sutvarkytoje vietoje vienoje iš degalinių.

Vakarop atidardėjome į Čekiją, Vresinos miestelį. Apsistojome „Penzion V Hájku“. Čia nakvojome prieš porą metų. Patiko rami vieta ir pusryčiai. Šįkart buvome visai vieni, nors kitą dieną, kaip papasakojo šeimininkė, pensionas buvo užsakytas pilnai ir vietų būtumėme negavę. Nenuostabu, juk artėjo savaitgalis.
2 diena

Pusryčiai saulės užlietame pensiono kieme ir pirmyn. Apie pietus pasiekiame Austriją. Nutariame važiuoti palei Dunojų. Labai seniai tuo keliu važiavome. Susiskambinu su drauge. Ji ką tik grįžusi iš miesto jaučiasi labai pavargusi. Nenuostabu, juk ir metų nemažai – virš 80. Susitariame, kad mes neskubėsime, o ji kiek pailsės ir vakarop atvažiuosime iki jos. O mums kas - stojame pailsėti aikštelėje prie Dunojaus. Kitoje pusėje matosi Melko vienuolynas.

Toliau judame neskubėdami, vis sustodami kokiame nors mūsų žvilgsnį patraukusiame miestelyje.

Kur tik pažvelgsi, visur rodyklės į vyno namus. Neįmanoma nei dešimt žingsnių žengti. Jei taip visur užsuktum, prasigertum čia pat. ))

Bet neparagauti vietinio vyno irgi negalima. Viename miestelyje prisėdame kavinukėje pažymėti atostogų pradžią vyno taure ir ledais.

Pagaliau pasiekiame Bad Hall. Kelionės drauges įkurdiname pensionate praktiškai miestelio centre, kuriame tvarkosi dvi moteriškės. Pensionatas nustebino. Tryse gavo vienvietį ir dvivietį kambarius. Dvivietis – nemaži apartamentai su svetaine ir virtuve. Per pusryčius abidvi šeimininkės ir aptarnaudavo. O mes su vyru vykstame pas savo draugę. Šiais metais taip sutapo, kad ji gyvena pas ūkininkus. Kol suradome, kiek pavargome, nes navigacija tokio adreso nerodo, o tarp dirbamų laukų surasti ūkininkų vienkiemį ne taip ir paprasta; taip, kaip aiškina draugė telefonu, nerandame. Bandome pasiklausti pas kitus ūkininkus, bet nesėkmingai. Net pasakius pavardę, nesuprantame ką jie atsako vokiškai. Pagaliau surandame jauną šeimą, kalbančią angliškai. Pasirodo, esame visai šalia.

Pagaliau surandame namą, kurio ieškojome. Nenuostabu, kad jo nerodo navigacija - jis visai naujas. Čia ūkininkauja austro ir rumunės šeima. Namai pas ūkininkus Austrijoje milžiniški. Jeigu kam teko matyti, jie kvadratu juosia nemažą kiemą. Deja, deja, bet austriškos tvarkos, kurią teko matyti pas kitus Austrijos ūkininkus, čia nėra (šeimininkė juk rumunė). Tuo tarpu kai pas kitus vidaus kiemas skirtas poilsiui ir vaikų žaidimams, šioje vietoje paverstas paukščių pasivaikščiojimo vieta. Viskas atsiprašant, apš...... Augina jie visko daug- sako, vos spėja - ir lauko kultūros, ir visokie paukščiai, ir kiaulės, ir elnių kaimenė. Ir darbininkų nesamdo. Sako, brangu. Nežinau kaip čia iš tikrųjų su tuo brangumu, nes namai nors ir nelabai tvarkingi, bet įrengti iš brangių medžiagų.
Atrodo, nuo miestelio centro čia netoli, tik keli kilometrai, bet mūsų draugei nėra lengva nusigauti į Bad Hall. Joks transportas ten neveža. Su savo skuteriu nuvažiuoti gali tik kai geras oras. O ir pakrauti jį reikia gerai, kad užtektų energijos. Ji taip mėgsta bendrauti, o čia laukuose su kuo labai pribendrausi. Su žąsimis ir povais? Todėl susinešame daiktus ir pasiėmę draugę išvažiuojame į miestelį. Mums visiems draugė padaro mini ekskursiją į senelių namus miestelio centre - čia ji norėtų apsigyventi sugrįžusi iš kelionės.

Vėliau ilgam sukrentame pavakarieniauti vienoje iš miestelio kavinukių.

O jau temstant nueiname pasivaikščioti po parką –ten šįmet pilna visokių instaliacijų.

3 diena.

Ryte tik pabudus girdžiu „ –Kelkis, greit ateik ... pažiūrėk per langą...“. Lekiu prie to lango. Visai šalia namo, pievelėje pusryčiauja... elnias. Ne, ne tas kur aptvare gyvena, o tikras - laukinis.

Po kiek laiko toje pačioje vietoje baimingai žvalgosi kiškis –turbūt ten labai skani žolė.

Apsirengiu ir nueinu prie aptvaro su elniais. Tikri gražuoliai, tik labai baikštūs. Užtat vadas stebi mane iki kol visa banda pasitraukia į saugesnę vietą.

Pasivaikštau ir po kiemą

Papusryčiaujame ir vėl išvežame draugę į miestelį susitvarkyti visokių reikalų. Kol ji vaikšto po įstaigas, mes irgi pasivaikštome, dar ir apsipirkti spėjame. Vėliau visi kartu važiuojame pas ūkininkus, kur kasmet perkame dešryčių, vietinio šnapso ir šiaip visokių gėrybių. Ūkis visiškai kitoks - viskas blizga, nors šeima jauna ir augina mažą vaikiuką. Šį kartą nutariame pas juos ir papietauti. Pietums pasiimame užkandį miksą - visa tai, kas auginama šiame ūkyje. Kad jūs žinotumėte, kaip viskas buvo skanu.

O kai šalia dar ir sūpynės, ir hamakas, ir taip maloniai šildo saulutė, tai kur čia neužtruksi. Tiesą sakant, skubėti ir nenorime.
Po pietų nuvažiuojame draugėms parodyti Schlierbach vienuolyno komplekso

ir Gmunden ežero. Patogiai įsitaisius ant suoliuko su ledų porcija, kontempliuojant mintis žvelgiame į kalnais apsuptą, baltomis laivelių burėmis padabintą ežerą.

4 diena

Šiandien vykstame iki Švarcvaldo. Vakarop atidardame į Bahlingen miestelį ( čia gyvensime). Aha, pakeliui viena bulkutinė, kita, ledainė - mums jau patinka. Mūsų namas miestelio gale - skęsta rožėse (čia nuoroda)

Šeimininkai - pagyvenę vokiečiai, kalba tik vokiškai (apie tai įspėjo mus laiške). Pora draugių, kurios galėtų nors kiek kalbėti vokiškai kažkodėl sarmatinasi, tad tenka traukti iš atminties tuos keletą vokiškų žodžių, kuriuos mokame. Šeimininkė Rozmari labai gyvybinga - viską mums aprodo, viską papasakoja. Pasakoja taip, kad beveik viską supranti. Butas puikus - keturi kambariai, virtuvė atskirai, vonios kambarys ir dar atskirai tualetas.
O kai norėjome susidėti maistą, kuris nededamas į šaldytuvą, iškilo dilema, o kur dėti, nes visos spintelės nukrautos įvairiausiais virtuviniais rankandais ir indais. Teko viską talpiai perdėti, nes nedėsi gi maisto į rūbų spintą.

Su terasa ir kiemeliu neprašovėme. Viskas skendi gėlėse.

Kambaryje ant stalo - dovanų vyno butelis ir saldainių vazelė. Rozmari klausia ar viskas gerai. „-Wunderbar (Viskas puiku)“, -sako mano vyras vokiškai. O toliau tęsia visokiom kalbom: „- Tik va, viena problemytė - aš būsiu virėjas ( kok), o neturiu kepurės ( kep ) ir žiursto. „-Moment“ - atsako, Rozmari. Ir po minutėlės atneša.... prijuostę. Taip, kad ne kalbos nemokėjime problema.))) Po pusvalanduko Rozmari dar atsiveda kaimynų merginą, kuri kalba angliškai, kad galėtumėme pasiklausti visko, kas mums rūpi. Bet tai kaip malonu, kai rūpinasi. Ant stalo mūsų laukia lauktuvės. Pasiruošiame atvykimo vakarienę ir įsitaisome vakaroti rožėmis kvepiančioje terasoje.

5 diena

Ilgi važiavimai nuvargina, todėl šią dieną nutariame skirti tik Švarcvaldui - važiuosime sąlyginai netoli (kad žinotumėte kaip sunku buvo apsispręsti ką lankyti - ten gražios vietelės kas keli kilometrai)- ikiAllerheiligen (vienuolynas ir krioklys). Didelę dalį dienos skirsime gamtai. Ryte, užėjusi Rozmari, paklausia kaip miegojome, ar viskas gerai, o pamačiusi, kad ant stalo kompiuteris, pasiklausia leidimo, nes nori mums kai ką parodyti. Sako, tikrai verta ten nuvažiuoti. Ir ką gi galvojate mums parodo? Ogi tuos pačius Allerheilingen vienuolyno griuvėsius. Bet juk nesvarbu, kad mes juos žinome...
Oras puikus. Privažiavę, automobilį statome tiesiog pakelėje (ten visi taip statomi) ir takučiu nusileidžiame iki upelio. Nuo tiltuko atsiveria vaizdas į Allerheiligen vienuolyno griuvėsius. Nors ir žinojome ką rasime, tačiau žydro dangaus pliūpsniai besiveržiantys pro kiauras gotikines arkas priverčia minutėlei stabtelėti.

Pačiuose griuvėsiuose vyksta kažkokia repeticija. Tokių natūralių dekoracijų fone vykstantis vakarinis spektaklis turėtų atrodyti pasakiškai.

Sekdami rodyklėmis judame link krioklio, tačiau pakeliui atsiranda visokių reikalų : reikia ir ledų porciją įkalti, ir prie vandens terasų įsiamžinti, ir dar kažkieno šunį pagirdyti.

Kriokliai visada gražu. Šis įdomus tuo, kad kiekvieną kaskadą galima pamatyti tik nusileidus tam tikrą tarpą laiptukais. Vandens srovės vilioja artyn, todėl vienoje vietoje išsukame iš takelio ir kai kas net pabraidžioja lediniame vandenyje. Nusileidžiame iki pat galo. Aha, o dabar tai teks kopti į viršų. Ir kopiame, kur mes dingsime. Besigėrint kriokliu ir tas lipimas aukštyn ne toks baisus.

Pakeliui namo, suplanuota užsukti į vieną kaimelį Sasbachwalden, kuris prieš kelis metus buvo išrinktas gražiausiu Vokietijos kaimeliu.
Vingiuojame siauru takeliu mišku, vėliau kukurūzais apsodintais laukais, ir štai už posūkio visai netikėtai prieš akis išnyra padabintas gėlėmis kaimelis. Gėlės ant palangių, po palangėm, aplink namus, kiekvienoje laisvesnėje vietoje. Gėlėtai gražu. Bet lauke labai karšta, tad trumpai pasivaikštome ir traukiame link namų.