Laikantis plano, sekančią dieną liekame Ventspilyje ir patraukiame link netoliese esančio „Pajūrio muziejaus po atviru dangumi“ (Piejūras brivdabas muzejs) įkurto 1954 m., kurio tikslas papasakoti apie senovines žvejų kaimų tradicijas. Tai vienintelis 4 ha plote išsidėstęs Latvijoje muziejus – parkas po atviru dangumi, skirtas žvejybai. Kaina suaugusiems – 0,60 LVL, pensininkams,ir moksleiviams – 0,30 LVL. Traukiame per mišką, kur apsaugoti nuo lietaus ir sniego stovi senoviniai laivai. Surandame po stiklu eksponuojamus banginio žandikaulius. Didelėje pievoje įsikūręs visas kaimelis su didžiuliu malūnu. 
Netoliese, pati didžiausia Baltijos šalyse inkarų kolekcija.
Išbandome ir muziejaus siūloma atrakciją – pasivažinėjimą senoviniu, siaurojo geležinkelio gariniu, dviejų vagonėlių lokomotyvu. Suaugusiems – 0,50 LVl, moksleiviams, 0,25 LVL. Tačiau tikrai nieko įspūdingo. Langeliai mažyčiai, nieko įdomaus per juos nesimato, dūmai veržiasi į vagonėlį. O ir paties važiavimo – geros 7 minutės. Jau geriau pasivažinėti su velodrezina. Ir sportas, ir matosi daugiau. Muziejuje galima pasisamdyti gidę, apsirengusią liaudiškais drabužiais, kuri papasakoja tikrai labai įdomių faktų apie žvejų gyvenimą. Mes netyčia vienoje trobelėje susiduriame su nedidele turistų grupele, kur išgirstame dar negirdėtų dalykų apie senovės žvejų gyvenimą ir jų buitį. Surengiama ir nedidelė viktorina. Iš visos dėželės džiovintų augalėlių ir uogų, gražiai sudėtų į stiklinius buteliukus, turi atspėti devynis.
Kulniuojame link inkarų ekspozicijos, kurioje daugiau nei 100 eksponatų nuo 17 a. iki mūsų dienų. Prie įėjimo puikuojasi pats didžiausias inkaras, sveriantis 23 t ir siekiantis net 6 m aukščio. Šioje vietoje randame smagią atrakciją – persikelti keltu per tvenkinėlį, pačiam rankomis įsikibus grandinės. Žinoma, puolame išbandyti. Labai smagu ir kartu juokinga.
Parke galima susirengti pikniką, tam stovi mediniai stalai, tėvai kepa mėsą ar dešreles kepsninėje, o vaikai šalia žaidžia. Baltą staltiese užtiestas ir rožėmis papuoštas stalas laukia vestuvininkų. Tokių vaizdų Lietuvoje dar nepamatysi.
Kadangi oras nuostabus, nutariame priimti saulės ir jūros vonias. Pliažas tikrai neprilygsta mūsiškiams Baltijos jūros pliažams. Neveltui šis pliažas pirmasis visoje Latvijoje gavo Mėlynąją vėliavą. Smėlio juosta kokius penkis kartus platesnė negu Palangoje. Kopos neaukštos, bet irgi pakankami didelės.
Pajūryje labai švaru. Kadangi paplūdimys didelis, žmonių atrodo, ne tiek ir daug. Ne taip, kaip Palangoje, kur vėliau atėjęs, nežinai ar rasi vietos savo menkam rankšluostėliui ištiesti. Tarp kitko, didelėje dalyje paplūdimių nurodytos nerūkymo zonos. Gelbėjimo bokšteliai išdėstyti kas 100 metrų, o patys gelbėtojai patruliuoja ir paplūdimy, ir jūroje su vandens motociklais. Jau vėliau, grįžtant pro gelbėjimo stotį, pastebėjome, kad ant bokštelio pritvirtintos stebėjimo kameros, nukreiptos į visas pliažo puses, o gelbėjimo stoties viduje vaizdas perduodamas į monitorius.
Vakare nutariame palydėti saulę, tad patraukiame Pietinio molo link.
Molo prieigose užsiropščiame ant apžvalgos bokšto, kur sėkmingai atsiveria dalis Ventspilio panoramos. Į uostą atplaukiantys ar išplaukiantys laivai kaip ant delno. Šalia iškeltas į krantą laivas „Azova“. Keberiojamės laipteliais į laivą, juk įdomu kaip ten viskas įrengta. Laivo pirmagalyje bandom vaidinti scenas iš „Titaniko“ ir atidarome fotosesiją.
Kadangi saulėlydis nenumaldomai artinasi, einame iki Pietinio molo galo – iki švyturio ir uosto vartų. Į jūros vartų molą atsiremiantis pliažas atskirtas aukšta betono siena, išpiešta labai nuotaikingais grafiti. Ventspilio uostas kaip tranzitinis kelias buvo žinomas jau viduramžiais. Net XIII a. minimas šis uostas, buvo pastatytos pirmos prekybinės prieplaukos. XIX a. buvo nutiestas geležinkelis iš Maskvos į Ventspilį. Kadangi uostas neužšąla, jis buvo pasirinktas iš visų Baltijos jūros uostų Rusijos kroviniams transportuoti. Šiuo metu didžiausia dalis Rusijos krovinių išplaukia iš šio uosto. Dalis uosto rinkliavų tenka ir miesto vystymui, todėl miestas turi galimybę kloti kelius trinkelėmis, išlaikyti išpuoselėtus parkus, veikiančius fontanus ir kitaip gerinti savo įvaizdį.
Ant Pietinio molo pastatyti suoliukai. Naktį jis yra apšviestas, tad yra ventspiliečių mėgstama vieta. Tik štormo metu ženklai ir policininkai žmones įspėja, kad būti ant molo negalima. Šiaurinis molas – nėra žmonių lankomas.
Pakeliui surandame Karvę-Matrosą. Ji pirmoji pasitinka atplaukiančius laivus. Beveik kilometro ilgio molas nuo jūros pusės apsaugotas bangolaužiais atrodo labai įspūdingai. Galima tik įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodo per audras, kai bangos lūžta virš galvos ir užlieja takelį baltais purslais. Pakeliui stebime uosto gyvenimą, kažkodėl visiškai nebaikščius jūros paukščius. Saulė leidžiasi į debesis, bet tai mums nebaisu, nes kitą dieną ruošiamės šturmuoti Rygą.
Rygos šturmui išsirinkome sėkmingą dieną – sekmadienį. Kadangi oras gražus, didelė dalis Rygos gyventojų traukia link Jūrmalos, Kemero nacionalinio parko bei vandens telkinių. Iš Rygos automobiliai traukia nenutrūkstamu srautu. Džiaugiamės, kad pakeliui nepasitaiko koks lėtai besivelkantis transportas. Aplenkti būtų tikrai sudėtinga. Nors žemėlapyje kelias pažymėtas E kategorija, beveik niekuo nesiskiria nuo kitų, mūsų pravažiuotų kelių. Gal tik danga geresnė. Nuo Ventspilio iki Usmos ežero (beveik 50 km) nėra jokios kavinės ar degalinės. Toliau bevažiuojant užtinkame vis daugiau civilizacijos pėdsakų. Pats Usmos ežeras labai didelis, todėl kempingų, tik viename krante, suskaičiavome šešis ir SPA hotelį. Ežere septynios salos. Čia įrengta vienintelė Latvijoje vidaus vandenų jachtų prieplauka.Visos sąlygos vandens sporto mėgėjams. Pakeliui pravažiuojame Talsu ir Tukumo rajonus. Šių vietų objektų lankymą atidedame sekančiam kartui.
Neprivažiavę Tukumo, iš tolo pamatome Jaunmuoku pilies kuorus. Penki šimtai metrų į šalį, ir mes jau prie pilies. Daili kaip saldainiukas raudonų plytų pilis kvieste kviečia užeiti. XX. a, pradžioje 1901 m. pagal architekto V.L.N. Boksfalo projektą, Rygos miesto merui šioje vietoje buvo pastatyta neogotikos stiliaus medžioklės pilis. Greta arklidės, tarnų gyvenamasis namas, atokiau tvartas.
1904 -1910 m. dvaras perėjo Brinkemų šeimos nuosavybėn. Nuo 1918 m. dvaras priklausė vokiečių ūkininkui Vilhelmui Freimaniui. Tuo metu čia buvo auginami javai ir didelė (200) karvių banda. Vėliau pilis tapo valstybės nuosavybe ir pilyje buvo įrengti Ligonių kasos vaikų namai. Antrojo Pasaulinio karo metais pilimi naudojosi tiek rusų, tiek vokiečių armija. Karo pabaigoje čia buvo įkurta vokiečių ligoninė. Tik 1974 m. pusiau nugriauta pilis perėjo miškininkystės ir miško pramonės ministerijos žinion ir prasidėjo pilies atstatymo darbai. Pilies vestibiulyje yra krosnis, dekoruota 130 koklių, kuriuose išpiešti seni Rygos ir Jūrmalos vaizdai. Tai miesto darbininkų dovana merui. Pirmame aukšte buvę šeimininkų kambariai byloja apie tų laikų gyvenimą. Antras aukštas skirtas medžioklei. Čia ir ekspozicija „Miškas“, su fone pasigirstančiais miško garsais, ir sidabrinė portsigarų kolekcija, ir medžioklės įnagių kolekcija. Tačiau smagiausia, nepaisant stačių ir siaurų laiptų užkopti į patį pilies viršų ir pasižvalgyti po apylinkes. Aplink puikus parkas su medinių skulptūrėlių ekspozicija ir didelis tvenkinys pilnas vandens lelijų.
Pilyje galima pernakvoti arba išsinuomoti patalpas įvairių švenčių šventimui. Rūsyje įrengta kavinukė kviečia puodeliui kavos.
Važiuodami link Rygos pamojuojame Jūrmalai, kurią ketinome aplankyti, bet suprantame, kad esant tokiam automobiliui srautui, tiesiog sugaišime laiką ir nieko nepamatysime.
Rygoje automobilį pasistatome prie pat senamiesčio. Kadangi sekmadienis, parkavimas nemokamas. Pasisekė, nes darbo dienomis automobilį pasistatyti šioje vietoje kainuoja 2 LVL valandai. Senokai bebuvome Rygoje, tad nustebino puikiai sutvarkytas senamiestis. Vietomis dar vyksta restauracijos darbai, bet nesutvarkytų pastatų likę labai nedaug. Vienas malonumas klaidžioti senomis gatvelėmis, kur už kiekvieno kampo atsiveria vienas už kitą gražesni vaizdai.
Aplankome Ortodoksų katedrą, kurioje lankėsi ir princas Čarlzas. Puikioji Duomo aikštė ir jos katedra. Čia dažnai vyksta įvairūs koncertai ir kiti renginiai. Iš tolo kviečia Rotušės aikštė, saulėje žvilgančiais Juodagalvių riterių rūmais. 1941 m. šie rūmai buvo sugriauti per bombų atakas ir buvo nuspręsta jų nerestauruoti. Bet per 800-ąsias Rygos metines (2001 m.) atstatyti ir dabar belieka tik grožėtis šiais pastatais ir džiaugtis, kad toks grožis nedingo nuo žemės paviršiaus.
Savotiškai dera senoji ir naujoji architektūra kai kuriose senamiesčio vietose. Pailsus , kas keliolika metrų senose gatvelėse, kiemeliuose ir akligatviuose įsikūrusios kavinukės kviečia prisėsti prie lauko stalelio. Jų daugybė, tačiau kainos didelės. Kava 1,5- 2 LVL, alaus bokalas 2-3 LVL.
Nueiname pasigrožėti Daugava ir jos įspūdingais tiltais. Kitoje pusėje iškilęs stiklinis Hansabanko pastatas.
Daugavoje, skirtingai nei pas mus, siūloma paplaukioti garlaiviu ir kitomis vandens transporto priemonėmis. Diena pralekia neįtikėtinai greitai, pilna kuo geriausių įspūdžių ir vaizdų.
Sekančios dienos apniukęs rytas nežada nieko gero, bet mums nė motais. Traukiame į Ventspilio Livonijos ordino pilį. Tai viena iš seniausių viduramžių pilių Latvijoje. Rašytiniuose šaltiniuose ji minima jau 1290 m., kaip ir pats Ventspilis. Pilis kelis kartus buvo griaunama, ėjo iš vienų šeimininkų rankų į kitas. 1832 m. suremontuotoje pilyje buvo įrengtas kalėjimas, veikęs net iki 1959 m. Kalėjimo reikmėms XIX a. viduryje prie pilies buvo pastatyti du pastatai, kur įrengtos kameros, kalėjimo virtuvė. Paskutiniai restauracijos darbai vėl pradėti 1996 m., o 2001 m. – baigti. Dabar čia įkurtas šiuolaikiškas miesto muziejus, rengiamos parodos. Kaina -suaugusiems 1 LVL, moksleiviams 0,50 LVL. Ekspozicija pasakoja pilies, miesto ir uosto istoriją.
Ekspozicija ir interjeras modernūs, kiekviename aukšte kompiuteriai pasakoja miesto istoriją, o pakilus į bokštą – randame kameras, kurias galima nukreipti kur nori ir prisiartinti miesto vaizdą. 2006 m. buvusiame kalėjime atidaryta kalėjimo ekspozicija pasakoja apie kalinių dalią ir daugialypę Livonijos ordino pilies istoriją. Geru oru pilies kieme galima pašaudyti iš lanko arba, iš anksto susitarus, iš patrankos. Rūsyje įrengta jauki, viduramžių dvasia dvelkianti smuklė „Juodasis paršelis“ (Melnais sivens). Nors kainos nemažos, bet tikrai verta bent jau pasimėgauti puodeliu kavos tik žvakių šviesa apšviestoje smuklėje. Patiekalai ruošiami pagal viduramžių receptus ir patiekiami labai išmoningai.
Kiek pasitaisius orui, einame pasivaiščioti po dar vieną Ventspilio parką – Renka darzs, šalia Olimpinio Ventspilio centro. Renka sodas – centrinė mieto dalis, kur vyksta įvairūs renginiai vasaros sezono metu, reguliariai organizuojami koncertai ir baliai po atviru dangumi. Čia daug įdomių skulptūrų ir instaliacijų, po kurias gali pasikarstyti vaikai. Viduryje tvenkinys su plaukiojančiu fontanu.
Vėl pradeda lyti, tad traukiame ruoštis kelionei namo. Pakeliui dar numatėme aplankyti Rundalės pilį Kurzemės hercogo E.J. Birono vasaros rezidenciją. Tai tikrai pati gražiausia Latvijos pilis. Bilietas suaugusiems -2,50 LVL, moksleiviams 1,50 LVL.Už fotografavimą imamas 1 LVL, filmavimą – 3 LVL mokestis.Turtinga ekspozicija, įrengti hercogo apartamentai. Fantastiška Baltoji salė, kur vykdavo rūmų baliai tiesiog atima žadą. Lyg ant krioklio kaskadų ornamentuotose nišose stovi kiniečių ir japonų porceliano vazos.
Tarsi mezginiais, lengvais lipdiniais apsupti veidrodžiai kviečia pažvelgti į save. Įdomu pasidairyti po hecogienės buduarą, lyg miško želdiniais, spalvotais lipdiniais apvijusiais nišų sienas. Lubų ornamentika valgomajame, nuostabūs lubų pano koridoriuose verčia vaikščioti užvertus galvą.
Antrasis aukštas kviečia prisiminti ir pasigrožėti to meto sukurta aplinka. Tuo tarpu pirmame aukšte įrengta labai įdomi ekspozicija, skirta rožėms. Rožės, jų reikšmė, naudojimas įvairiais amžiais. Ilgai galima būtų aprašinėti kiekvieną šių rūmų kampelį. Rūmų kompleksą užbaigia didelis, prancūziško stiliaus, puikus parkas, apjuostas kanalu, už kurio driekėsi medžioklės plotai. Šiuo metu įrenginėjamas didelis rožynas ir fontanas.
Pasigrožėję traukiame link Lietuvos. Pakeliui pravažiuodami apžiūrime Bauskos pilį. Bet po Rundalės ansamblio tiesiog nesinori lankyti daugiau jokių pilių. Pagaliau įvažiuojame į puikų Via Baltiką kelią. Kelio danga puiki, aišku, daug daugiau ir krovininio transporto, bet nuotaika pakili, mes pilni kuo geriausių įspūdžių, tad pagausėjęs automobilių srautas tik ragina – pirmyn namo.
1latas (LVL) – 5 Lt
Apžvalginė ekskursija po Rygą: su gidu – 10LVL, su audiogidu – 8LVL.
Važiuodami niekur nematėme ženklų žyminčių kilometražą iki artimiausios degalinės
Bilietai į lankomus objektus moksleiviams, studentams ir pensininkams beveik visur pigesni.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą